1995 m. Nepriklausomybės akto signataras Medardas Čobotas, gerontolgas, įsteigė Trečiojo amžiaus universitetą (TAU) pagyvenusiems žmonėms. Susidomėjimo šiais mokslais nestinga ir dabar: universiteto rektorės dr. Žebrauskienės žodžiais, 11-oje TAU fakultetų Vilniuje paskaitas lanko apie 800 klausytojų. Visoje šalyje veikia apie 20 filialų. Skaičiuojant ir savarankiškai, be „centro“ pagalbos veikiančius filialus, trečiojo amžiaus universitetuose Lietuvoje mokosi apie 16.000 vyresnio amžiaus žmonių.

Tai – neformalus švietimas, čia nėra egzaminų ar įskaitų. Tačiau studentai dėl to nėra mažiau motyvuoti – yra ir tokių, kurie nuo ryto iki vakaro praleidžia TAU fakultetuose, – vienur dėsto, kitur mokosi.

„Kai klausiame, kodėl jie ateina ir ko tikisi, paaiškėja, kad žinios – antrame plane. Daugiausia pagyvenusių žmonių kreipiasi į TAU norėdami susirasti draugų, mat jiems labai trūksta bendravimo. Jie ne tik mokosi, bet ir su naujais bičiuliais keliauja, aktyviai leidžia laiką“, – pasakoja dr. Žebrauskienė. Ji prisimena, kad per šių mokslo metų uždarymo šventę regioniniame Verkių parke susirinko apie 200 žmonių.

„Kokia buvo iškyla, kokie stalai! Ir eiles deklamavo, ir šoko, ir vienas kitą sveikino“, – šypsosi pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad TAU turi daugybę uždavinių. Išsilavinimas, papildomi užsiėmimai ir bendravimas – dar ne viskas. „Dar vienas mūsų uždavinys – į šeimas nešti naujoves. Paprastai jas namie pristato vaikai, o mes padedame senoliams tapti šiokiais tokiais inovatoriais. Sakykim, Namų ūkio fakultete nagrinėjame naujausias buitinės chemijos naujoves, darbų organizavimo ergonomiką ar pan.“, – aiškina pašnekovė.

Projektai vyresniems

Dr. Žebrauskienė pasakoja apie TAU idėją kurti naujų fakultetų, pvz., Religijų studijų. Pašnekovė tikisi atnaujinti interneto svetainę ir įvesti nuotolinio mokymo modulius negalintiems išeiti iš namų žmonėms. Deda vilčių ir į verslo pradmenų studijas. Pernai įvykęs projektas – banko „Swedbank“ senjorų finansų akademija, – p. Zitos nuomone, suteikė joms neblogą pagrindą.

Tąsyk bankas parengė 15 senjorų-konsultantų, o jie vėliau skirtinguose filialuose konsultavo kitus senjorus.

„Pagyvenę žmonės nesijaučia patogiai kreipdamiesi pagalbos į jaunimą. Mūsų kompiuterinis raštingumas menkesnis, o jauniems žmonėms viskas paprasta: čia paspaudi, čia nuvedi, ir kas gi tau neaišku. Tuo ir pasibaigia, – šypsosi pašnekovė, – nes jauno žmogaus senolis daugiau nebevargins su tuo pačiu klausimu.“

Ji prisimena dar vieną naudingą projektą – „Auksarankiai“, vykdomą su Kūrybinio ugdymo centru. Dabar senjorai auksarankiai gamina įvairius daiktus, vėliau jie bus pateikti internetinėje parduotuvėje.

Dar viena TAU naujiena – sutartis su Edukologijos universitetu, šie universitetai tapo socialiniais partneriais. Vienas iš bendradarbiavimo rezultatų – netrukus TAU kelsis į Edukologijos universiteto skiriamas patalpas. Iki šiol TAU patalpų neturėjo ir fakultetai buvo išsibarstę. Ponia Zita, tuomečio Pedagoginio universiteto docentė, buvo gavusi patalpas jos vadovaujamam TAU Namų ūkio fakultetui. Kitiems fakultetams patalpas suteikė Gedimino technikos universitetas, Lietuvos technikos biblioteka ir t. t.

„Kur dekanai susiranda patalpas, ten ir dirbame. Universitetas registruotas bute“, – skėsteli rankomis dr. Žebrauskienė.

Savo ruožtu TAU suteikia galimybę Edukologijos universiteto studentams atlikti tyrimus gerontologijos, andragogikos (suaugusiųjų mokymo) temomis. Magistrantai čia dėsto paskaitas, taigi ir patys įgauna dėstymo patirties.

Dr. Žebrauskienė neabejoja TAU aktualumu senjorams, tačiau skundžiasi, jog universitetą visai pamiršo likusi visuomenės dalis.

Senjorai savanoriai

Ponia Zita pabrėžia: senjorai nori ne tik užpildyti renginių auditorijas, bet ir patys organizuoti diskusijas, jose dalyvauti. Ją žeidžia kvietimai į beprasmius renginius, jos žodžiais, skirtiems tik „varnelei“ brūkštelėti: renginys įvyko, dalyvavo pagyvenusių žmonių.

„Raskite racionalų grūdą: mus kviečia į Seimą diskutuoti apie dorybes, bet argi senjorams reikia per paskaitas įrodinėti doros svarbą?“ – stebisi ji.

Jie patys rankų sudėję nesėdi. Dalyvavo Europos dienose, surengė tautodailės dirbtuves, vėliau – dirbinių parodą, šiemet organizuos festivalį „Su daina gyventi lengviau“. Senjorai rengia konferencijų ir įvairių akcijų, pvz., spalio 1-ąją, mokslo metų atidarymo proga sodins senjorų ąžuolyną prie Edukologijos universiteto. Savanoriai nuolat prižiūri kelis skverelius – Jurgos Ivanauskaitės, Kairėnų botanikos sodą.

Vienas iš TAU prioritetų – suteikti įvairiapusę paramą vaikams, jaunuoliams. Šiuo tikslu būrys senjorų lankėsi Rumunijoje. Dabar p. Zita svarsto, jog norėtų aktyviai prisijungti prie socialinio projekto „Pats“, padedančio vaikų namų globotiniams kibtis į gyvenimą šiuos namus jau palikus.

„Sulaukę pilnametystės, jų globotiniai gauna išmokas ir išeina, jais niekas nebesirūpina. Mes norime, kad mūsų darbuotojai būtų jų mentoriai, patarėjai. Juk kartais vaikams ne tiek to pinigo reikia, kiek bendravimo, paramos“, – kalba dr. Žebrauskienė. Ji įsitikinusi, kad ilgainiui tai galėtų išsivystyti į labai didelį projektą.

Tačiau pašnekovė nemano, kad to gana.

„Kaip nevyriausybinė organizacija, dirbanti asociacijos pagrindais, galime daug didesnį darbą nuveikti, padėti valstybei. Galime vesti pilietiškumo pamokas mokyklose, dirbti savanoriais – pvz., slaugos srityje. Jeigu tik į mus būtų kitaip žiūrima“, – sako TAU rektorė.

Kur senelių pinigai

Pašnekovė pasakoja, jog renkantis lektorius labai praverčia pažintys universitetuose, juk pinigais už paskaitas atsilyginti TAU negali. „Tiesiog kreipiamės į lektorius su prašymais. O gėlytei ar saldainiams iš savų sukrapštome“, – gūžteli ji. Sako, visa laimė, jog TAU lektoriai kvalifikuoti ir geranoriški. Tarkime, Istorijos fakultete paskaitas skaitė habil. dr. Alfonsas Eidintas, Vilkaviškio muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.

Doc. dr. Vida Kniuraitė aktyviai įsijungė į TAU veiklą, psichologė Dovilė Jankauskienė skaitė paskaitas be jokio atlyginimo. „Gražu, bet kartu ir graudu – kad negali niekuo atsilyginti", – šypteli pašnekovė.

Ją piktina, kad suaugusiųjų švietimo srityje vartomi didžiuliai pinigai, o TAU iš to beveik nieko negauna.

„Suaugusiųjų švietimui skiriami milijonai, o mes iš visos paramos gauname kelias knygeles apie andragogiką“, – tikina p. Zita. Ji pateikia pavyzdį: Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo ir plėtotės centro (UPC) projektui „Suaugusiųjų švietimo sistemos plėtra suteikiant besimokantiesiems asmenims bendrąsias kompetencijas“ Europos socialinis fondas skiria apie 15 mln. Lt (6.749.820 Lt – I etapui, 8.520.180 Lt – II etapui), bet TAU iš to – jokios naudos.

Projekto svetainėje „www.suaugusiujusvietimas.lt“ vardijama, kad per pirmąjį etapą buvo surengti suaugusiųjų mokymai 25 savivaldybėse pagal 15 modulių, sukurtos lanksčios mokymosi formos, tobulinama suaugusiųjų švietimo vadovų kompetencija, kuriama nauja metodinė medžiaga, didinamos informavimo, neformalaus švietimo paslaugų prieinamumo galimybės. Vienas iš II etapo tikslų – stiprinti TAU veiklą.

„Man atsiuntė pagal sąrašą 8 ar 10 knygų. Mūsų žmonės jų neskaitys, jos reikalingos tik šią sritį studijuojantiesiems, – aiškina ji. – Tai vėlgi tik „varnelės“.“

Dr. Žebrauskienės nuomone, pinigai lektoriams, komunalinėms paslaugoms apmokėti, tinklalapių kūrimui būtų daug reikalingesni.

Vilma Sargautaitė, UPC projektų vadovė, VŽ „Savaitgaliui“ paaiškino, kad nors šio projekto dalis ir skirta TAU, bet visas projektas orientuotas ne į trečiąjį amžių, bet apskritai – į suaugusių žmonių bendrų kompetencijų plėtimą. O kas ir kaip tas kompetencijas plečia, priklauso nuo viešųjų pirkimų rezultatų. Juose dažniausiai dalyvauja universitetų atstovai, su ugdymu susijusios asociacijos, nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios suaugusiųjų švietimu.

Paklaustas, kaip einasi vystyti UPC projekto II etapą ir kam skiriami pinigai, Saulius Samulevičius, UPC Suaugusiųjų tęstinio ugdymo skyriaus vedėjas, aiškina, jog pinigai pagal paramos sutartis kokiems nors subjektams neskiriami. „Tie pinigai (8.520.180 Lt, – VŽ) – tai bendras biudžetas. Pagal struktūrinės paramos taisykles, suskaičiuojamos visos išlaidos – administravimo ir kt., tada organizuojami įvairūs pirkimai, žmonės darbinami į vienas ar kitas pareigas, pvz., veiklos koordinavimo ir pan.“

Anot p. Samulevičiaus, teikti dotacijas ar gryną paramą kokiam nors universitetui neleidžia Europos socialinio fondo reglamentai. Paramai gauti reikėtų kokios nors vyriausybinės programos, paramos projektų ir pan.

„TAU turėtų rašyti projektus konkursams, o jų vyksta įvairių. Galėtų ir nemažos vertės rašyti, tik kad sugebėtų administruoti", – aiškina p. Samulevičius. Anot jo, UPC rengiamas „stambus nacionalinis projektas“ nėra skirtas vienai ar kitai organizacijai.

„Mes imame Lietuvos mastelį, išgryniname problemas, rašome, kad stiprintume tą struktūrą, sistemą“, – kalba valdininkas.

„Nežinau, ką jie mano, bet yra patvirtintos tvarkos. Yra tvarka, procedūros ir pinigai skirti tam, kam jie skirti. Tai yra nacionalinis projektas, o ne dalybų reikalas“, – atremia p. Samulevičius Trečiojo amžiaus universiteto atstovų įsitikinimą, jog būtų naudingiau gauti pinigų praktinėms reikmėms.

Dabar TAU įvairių paslaugų suteikia Lietuvos universitetai, gaunama šiek tiek lėšų iš gyventojų sumokėtų pajamų 2% dalies, be to, renkamas stojimo į TAU mokestis – 10 Lt. Netrukus šis mokestis turėtų būti keičiamas kasmečiu ir kiek didesniu.

„Tai – ašaros. Pagrindinės mūsų gaunamos lėšos – iš projektų. Bet vėlgi, festivaliui „Su daina gyventi lengviau“ Vilniaus savivaldybės prašėme 10.000 Lt, gavome 1.000 Lt. Ketiname rengti stovyklą, prašome 7.000 Lt, ar gausim – dievai žino“, – svarsto universiteto rektorė.

Išsiaiškinę finansinius dalykus, grįžtame prie paties lavinimosi. „Senjorams paskaitas skaityti dargi įdomiau, – p. Zita lygina patirtį tuometiniame Pedagogikos universitete ir TAU. – Po paskaitos jie neišsilaksto, užduoda klausimų, dalijasi savo patirtimi. O patirties jie turi daug ir domisi viskuo.“

„Kai kurie dėstytojai lėčiau ar tyliau šneka, o senjorams reikia garsiai, griežtai, aiškiai. Be to, jie iškart klausia, iš karto komentuoja. Turiu prieš paskaitas pasakyti: kolegos, jūs prityrę, viską žinot, bet būkit malonūs, spręskim po paskaitos, leiskite lektoriui išdėstyti medžiagą“, – šypsosi p. Zita. Po akimirkos priduria – jie dėmesio nori. „Dėl to per atidarymo, mokslo metų pabaigos šventes mes kviečiame atstovų iš visų valstybės instancijų – ministerijų, Seimo. Manote, ateina? Nė vienas. Tada rankas nuleidi – atrodo, kad dirbi, o niekam nereikia“, – sako ji. Anot pašnekovės, ir minit vyresnių žmonių metus taip reikalingo dėmesio neparodoma. Ji primena: pagyvenusių žmonių daugėja – Europa, o ir Lietuva sensta, senjorų čia per 60%. „Pagaliau mes ir rinkėjai. Bet ir tą pastebi tik prieš rinkimus“, – apgailestauja dr. Žebrauskienė.

Laimingi kurdami

Mokslai – ne vienintelis pasirinkimas senjorams, norintiems ir sulaukus pensinio amžiaus lavintis bei bendrauti su panašiai mąstančiaisiais.

Arvydas Bagočiūnas, VšĮ Vilniaus dizaino mokymo centro direktorius, prieš 10 m. nutarė, kad išėjusiems į pensiją žmonėms pagelbėtų meninė veikla, ir pradėjo senjorams rengti dailės pamokas.

Tokią mintį p. Arvydui pamėtėjo jo paties gyvenimo aplinkybės: jo motina dailininkė Laima Bagočiūnienė išėjo į pensiją ir tapo akivaizdu, kad kūrybinės veiklos jai labai stinga. Nuo tada kasmet p. Arvydas organizuoja apie 4 plenerus skirtinguose Lietuvos miesteliuose, rengia senjorų darbų parodas.

Kursai nėra nemokami – senjorai atseikėja po 50 Lt per mėnesį. Kartais pavyksta gauti ES fondų paramos. Pašnekovas suaugusiesiems veda interjero dizaino ir kraštovaizdžio dizaino kursus, tad iš šių mokymų pats gyvena ir senjorų užsiėmimams, parodoms priduria. Jo nuomone, dauguma senjorų į studiją ateina susipažinti su daile, tačiau galiausiai visiems svarbiausiu tampa bendravimas.

Viena studijos narė, pernai tautodailininkės vardą gavusi Stanislava Bijeikienė, atkreipia dėmesį į dar vieną dalyką. „Ką man tai reiškia? Tai – mano gyvenimas, senos svajonės išsipildymas. Aš ir sveika, ir laiminga, ir su bendraminčiais susitinku. Man labai įdomu ir darau tai, ko jaunystėje negalėjau – mat buvo pokario metas, sunkūs laikai“, – pasakoja p. Stanislava. Išėjusi į pensiją, ji aptiko Dizaino mokymo centro skelbimą.

„Tuoj pat atbėgau ir nuo to karto, 2005 m. rudens, lankau šią studiją. Tapau tautodailininke, parodų keletą surengiau, personalinių ir bendrų, buvo išvežta ir į Varšuvą po paveikslėlį mūsų senjorų darbų parodai. Dabar skubu ruošiu – Nacionalinis muziejus paskelbė darbų atranką M. Bičiūnienės 100-ųjų metinių minėjimui skirtai parodai“, – pasakoja p. Stanislava. Šypsodamasi moteris vardija: „Vasarą, pavasarį ar rudeniop mus veža į plenerus: į Druskininkus, į Molėtų observatoriją. Gyvenam ten apie savaitę, tapom prie ežerų – puiki gamta, ir įspūdžiai, ir nuotaika, emocijos.“ Ji vėl šypsosi: „Buvo laikas, kai silpniau laikėmės. Nežinau, gal gausim kokią paramą – direktorius kalbėjo, kad ieško pagalbos...“ Lyg sąmokslininkė pritildo balsą: „Vienu žodžiu – trupučiuką susimetam, kartais gauname mažesnėm kainom. Molėtuose už tuos kambarėlius nedaug mokėjome ir autobusas ne taip brangiai kainavo...“

Anot pašnekovės, prisijungti prie jų gali bet kuris senjoras – vyriausiajai kursų dalyvei – 89-eri, yra ir jaunesnių, bet visi pensininkai. Gal tik pora turi teorinių dailės žinių, o kiti – gydytojai, profesoriai, architektai, ekonomistai, mokytojai – įvairiausių profesijų.

„Mes ir šventes kartu švenčiam – Velykas, Naujuosius metus. Mūsų bendri interesai, mes dalijamės mintimis. Visų mūsų skirtingi darbai, bet mes laimingi – tie darbai kaip mūsų kūdikiai, mums jie patys gražiausi“, – sako p. Stanislava.