Pavyzdžiui, kone žymiausias buvusios Rytų Vokietijos intelektualas po Antrojo pasaulinio karo Johanesas Becheris parašė pagiriamąją odę sovietų tironui Stalinui. Tačiau Becheris buvo įpareigotas taip elgtis, juolab kad tuo metu ėjo buvusios Rytų Vokietijos kultūros ministro pareigas. Vis gi, kiti žinomi intelektualai rodė entuziazmą net ir niekieno neverčiami šlovinti diktatorius nuo Stalino iki Kastro. „Nustojus plakti Stalino širdžiai, milijonai žmonių pasijuto našlaičiais“ (Anna Seghers), garsusis Bertoldas Brechtas viešai visų Vokietijos meno kūrėjų vardu pasižadėjo „darbais įgyvendinti Stalino mokymą ir jam, taikos genijui, likti ištikimais.“

Stalinas nebuvo išimtis, didelis būrys Vakarų pasaulio intelektualų šlovino arba palankiai atsiliepė apie Hitlerį (Knutas Hamsunas, Martinas Heideggeris), Mao, Ho Ši Miną, Sadamą Huseiną ir net Kadafį.  XX a. 4-ajame dešimtmetyje savo kelionėje po Sovietų Sąjungą didysis socialinis kritikas Džordžas Bernardas Šo, kai milijonai įvairių tautybių žmonių kentė badą, svaidė po traukinio langais atsigabentą maistą - girdi, kam gi išliaupsintame sovietų rojuje“vežiotis duoną ir sviestą“ ?  Prancūzų dramaturgas ir poetas Andrė Židas, viešėjęs  Rusijoje tuo pat metu, tik jau per Stalino vykdytus „valymus“ negailėjo palankių atsiliepimų sovietų santvarkai. Egzistencializmo filosofas Žanas Polis Sartras susižavėjo Kubos lyderiu Kastro, kuris priėmė intelektualą bemaž kaip kokios šalies vadovą. Anokio čia daikto, kad valdant Kastro Kuba nusmuko iki vienos vargingiausių šalių.... Svarbu laiku ir vietoje parodytas dėmesys, pagarba, ko matyt ne visados sulauksi savoje tėvynėje.

Todėl, ko gero, nelabai jau įtikinamai skamba pasiteisinimai, kad žmogus, nors ir pavėluotai, pamatė tikrąjį kitados garbinto stabo veidą.Tokių masinio aklumo garbinti tironus, vienokios ar kitokios santvarkos besaikiam  liaupsinimui atsparių intelektualų neatsirado daug, bet jų buvo. “Klysti yra žmogiška“, bet susilaikyti nuo bet kokių palankių žodžių ar veiksmų būtų buvę kur kas garbingiau.