Tačiau šįkart norėtus pažvelgti į praeitį ir pakalbėti apie  tai, kas ir kokiomis aplinkybėmis paskatino pensijų atsiradimą, kodėl tai reikėjo įgyvendinti.

Žodis “pensio“ lotynų kalboje reiškia „išmoką“. Tačiau dabartinę pensijų sistemą sukūrė ne senovės romėnai. Sistemos pradininku galima laikyti „geležinį“ Vokietijos suvienytoją, kanclerį  Otto von Bismarcką. Tačiau ir nuo jo laikų pensijos, pensijų paskirtis gerokai pasikeitė. Nors kancleris toli gražu nesimpatizavo to meto Vokietijoje plintančioms socialistinėms idėjoms bei atsiradusioms politinėms organizacijoms darbininkų teisėms ginti, visgi jo iniciatyva buvo priimta nemažai socialinių įstatymų, kurie užtikrintų pirmiausiai valstybinės santvarkos stabilumą, užkirstų kelią galimiems neramumams. 1883 m. priimamas Sveikatos draudimo įstatymas, pagal kurį visi šalies gyventojai turėjo apsidrausti ir mokėti tam tikrą mokestį, be to, ligos atveju buvo apmokamos ligonio išlaidos. Kitais metais priimamas Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymas, na o 1889 m. Bismarcko iniciatyva išleidžiamas Pensijų ir invalidumo draudimo įstatymas. Tiesa, reiktų pabrėžti, kad tuometinės išmokos buvo menkos, tačiau tai buvo pradžia ir tapo pavyzdžiu kitoms to meto Europos šalims. 

Antra vertus, nors tos išmokos priklausė ir tarnautojams, ir darbininkams, ir netgi ūkininkams, gauti pensiją nebuvo pati paprasčiausia užduotis vien dėl palyginti trumpo vidutinio amžiaus. Mat O. von Bismarckas nustatė nemenką tiems laikams pensinio amžiaus ribą – 70 metų.

Ne ilgai trukus pensijų sistemą įvedė ir Danija – 1891 metais. Šioje valstybėje ji buvo nuolat plečiama, į ją įtraukiama vis daugiau žmonių. Ilgainiui Danijoje atsirado kaupiamoji pensijų pakopa.

Todėl „gerovės valstybe“ vadinamos šios šalies piliečiai dabar gali jaustis išties oriai: 2009 metais vidutinį atlyginimą gavusio dano pensija siekė daugiau nei 90 proc. jo ankstesnių pajamų.

Kada atsirado pensijų fondai ir kokie jie buvo? Užuomazgos siekia dar XIX amžiaus pabaigą. Pirmieji pensijas pradėjo gauti valstybės tarnautojai, tačiau šie pinigai buvo skiriami iš biudžeto įplaukų. Tačiau toks modelis visiškai netiko darbdaviams, tad pastarieji ėmė siūlyti kaupiamąsias pensijas būsimoms išmokoms.

Vieningos sistemos tuomečiu niekur nebuvo, todėl kaip įmonė norėjo, taip ir elgėsi. Todėl pensijų kaupimas buvo ne tik rūpinimasis darbuotojo senatve, o siekis išlaikyti kvalifikuotą darbininką savo bendrovėje, viliojant jį būsimomis išmokomis.

Po Antrojo pasaulio karo daugelyje šalių nuspręsta neapmokestinti įmokų į kaupiamuosius pensijų fondus. Todėl pastarieji tapo ypač populiarūs.

Tačiau valstybės suvokė, kad darbdavių  steigiami ir valdomi fondai tapo galingu socialiniu įrankiu, todėl ėmėsi griežtesnio reguliavimo: ėmė nurodinėti, kur galima investuoti, kokios turi būti išmokos, garantijos ir pan.

Fondus įsteigusiems darbdaviams tai, suprantama, nepatiko. Būtent tuomet ėmė kurtis savarankiški, nuo įmonių visiškai nepriklausomi pensijų fondai. Jie – labai panašūs į dabartinius ar net iš esmės tokie patys, nes buvo nutarta siekti pelno investuojant surinktas pensijų įmokas.

Lietuvoje šiuo metu veikia trys dešimtys pensijų fondų. Nelygu fondo pasirinktos investavimo kryptys, skiriasi ir rizika, prisiimama jiems patikėjus pinigus.